Paskutinės savaitės skriete paskriejo. Visiškai nieko nespėju, nors galvoje suraičiau jau kokius 5 įrašus tinklaraščiui. Ko gi aš galiu taip nespėti, paklausite.
Buvo nemažai reikalų Kamiliuko krikštynoms. Galų gale šventė gavosi puiki, Kamiliukas svečiams demonstravo max ramybę ir gerą nuotaiką. Juokiausi, kad kitą dieną atsiėmėm su kaupu – ir rėkė, ir zyzė, ir nemiegojo 😀
Praėjus porai dienų po krikštynų, šį pirmadienį ir antradienį Kamilis perprato šliaužimo meną ir pradėjo tyrinėti namus kiek tik jam pavyksta. Dar nemoka pilnai suvaldyti krypties, šliaužia tiesiog tiesiai, kol atsitrenkia į ką nors. Taip, atsitrenkia. Vadinas, nebeišeina palikti jo be priežiūros, nes pora minučių ir jis jau kažkur įsimūrijęs. Bet gerai, kad galiu lengvai nuspėti kryptį, kur šliauš, tai padedu ant vieno kilimo krašto, o tada jo laukia ilga kelionė iki kito kilimo krašto. O pakeliui, žinoma, pilna žaisliukų. Įdomiausias ‘žaislas’ Kamiliui – lakstantis, ryžas, miauksintis ir pūkuotas. Kai pamato – šypsena iki ausų ir iš visų jėgų bando prisiartinti. Aišku, Rubis neprisileidžia Kamilio artyn ir pabėga.
Šliaužimas sukėlė daug įspūdžių visiems – pats Kamiliukas naktim pradėjo dažniau keltis, ir vos prasibudinęs lovoj iškart verčiasi ant pilvo ir bando šliaužti. Tačiau dėl sunkesnių naktų, kaip paaiškėjo vakar, kalti ne tik nauji įgūdžiai, bet ir dantukai! Vienas jau išlindo, jį pajaučiu žindydama, o kitas – kalasi, jau matosi pro dantenas. Abu apačioje, per vidurį. Pamačiusi dantuką apsidžiaugiau ir išsigandau – paprastai, kai vaikam kalasi dantukai, jie būna prastesnės nuotaikos, sunkiau miega. Na galbūt todėl jau kelios dienos, grynai po krikštynų, nebeužmigdau Kamilio vėžime. Rėkia, muistosi, ir miego nei kvapo. Privargom abu. Ne gana to, Kamilis sumušė būdravimo rekordą – išbuvo nemiegojęs 5 valandas… Nerimavau baisiausiai.
Po tų dienų net nebandžiau dėt į vėžimą. Abu susisukom lovoj ir miegojom. Padarius poros dienų pertraukėlę žiū – vėl vėžime viskas ok, miega.
O laisvu metu skaitau (penkias knygas vienu metu) ir žaidžiu play station’u – užsikabinau ant labai faino žaidimo (“Stray” – apie ryžiuką katinuką). Bet tuoj pereisiu ir bus ramu. Dar bandau tvarkytis ir gaminti valgyti, bet sunkiai sekasi. Ypač tvarkytis. Pirmus pora mėnesių po Kamilio gimimo buvau pasinešus ant tvarkymosi, o dabar, ech, vėl tingiu. Galiu pasipuikuoti, kad pagaminau lazaniją, bet, jei atvirai, tai kol ją pagaminau taip viską išpurvinau ir ištepliojau, tokią betvarkę pasidariau, kad po to dvi dienas dar tvarkiausi virtuvę. Žiauru. Bet gamint netingiu, o tvarkytis tingiu.
Užtat netingiu planuotis keliones. Lapkričio pirmoje pusėje skrisim savaitei į Ispaniją, o žiemą norime paslidinėti Alpėse. Aišku, baisu keliauti su mažyliu, bet po metų dviejų nebūtinai bus lengviau nei dabar. Ir šiaip, vis prisimenu vieną patarimą – “ne jūs savo gyvenimus turit priderinti prie vaiko, o vaiko gyvenimą prie savęs”. Na iš tiesų juk jei paaukosi savo svajones, hobius, pomėgius dėl vaiko, neteksi didelės dalies savęs, ir greičiausiai nebūsi toks laimingas kaip kad galėtum. Gal todėl ir tampausi Kamiliuką visur kartu – praktiškai nėra nei dienos, kad nevažiuotume automobiliu. Tai į baseiną, tai į prekybcentrį, tai į svečius, į mankšteles… O jei visai tuščia diena – važiuojam butelius priduoti. Graužia sąžinė truputį, kai matau kaip Kamilis sėdi automobilio kėdutėje, atrodo, galėčiau daugiau su juo užsiimti, bet… Bet…
O va su Kasparu turėjom mielą diskusiją. Gavau iš draugės komplimentą, kad esu super mamytė todėl, kad wake’inu (retai, iš viso 5 kartus buvau). Pasakiau savo vyrui, kad iš tiesų jeigu aš wake’inu, tai ne aš esu super-mamytė, o jis (Kasparas) yra super tėvelis. Nes juk jis būna su vaiku, išleidžia mane pasportuoti. O jei mes abu wake’inam, tai tada turim super močiutę, kuri prižiūri Kamiliuką. Jis nusišypsojo ir sako “neee.. Jei tu wake’ini, tai esi super-mama. Nes super-mama tai ta, kuri daro DAR kažką be vaikų priežiūros”. “Pff, tai aš galiu Kamilį palikt vieną ant kilimo keliom valandom ir veikt bileką – negi aš tada būsiu super-mamytė? Super-mama tai ta, kuri viską daro dėl savo kūdikio. Jei aš daugiau nieko neveikčiau, tik būčiau 100% Kamiliukui, tada būčiau super mama”, atsakiau Kasparui. “Žinai, čia yra dvi sąvokos skirtingos. Superinė mama, tai ta, kuri viską daro dėl vaiko. O super-mama tai ta, kuri daro kažką be vaiko” – reziumavo vyras.
O aš manau, kad visos mamos yra ir super-mamos ir superinės mamos 😉
***
Vestuvės. Vakarėlis, muzika, šokiai, tortas, šampanas, užkandukai, kokteiliukai, šviesos, žiburiai, sausas ledas, puokštės gėlių, nuotakos šypsena, įsimylėjęs jaunikis, gamta, šventė, dainos, plojimai, juokas, šalta lauke, židinys, meilė, laimingi svečiai.
Kodėl aš laimingiausia čia, sodybos kambaryje ant lovos šalia miegančio Kamiliuko? Kodėl? Galėčiau palikti mobilią garso auklę (aparatą tokį, pasiskolinome) ir eiti švęsti kartu su draugais. Ir klaikiai nerimauti. Kodėl nerimauti? Kad prabus, kad išsigąs, kad verks, kad iškris iš lovytės, kad nespėsiu atbėgti, kad nesuveiks auklė. Tiesiog nerimausiu, nes sūnelis bus vienas, kitame pastate, kitame kambaryje, mano nematomoje ir negirdimoje zonoje. Nežinau, kažkas many užkoduota, bet nusiraminu tik šalia jo. O be jo – bijau, nerimastingai dairausi aplink, nenustoju galvoti. Ar visos mamos taip jaučiasi? Susibarame su vyru, nes aš nemoku atsiplaiduoti. Nenulaikau ašarų. Ir kaip aš dabar eisiu į šventę, raudonom akimis? “Susiimk susiimk nagi”, sakau sau. ”Tu jau nebe maža mergaitė, tu jau nebe vaikas, tu suaugus, tu didelė, tu brandi”. Einu į tualetą, kvėpuoju, bandau susiturėti, bandau nenerimauti, bandau nebūt mama. Nenorim pyktis su vyru, nei vienas nenorim, bet dažnai kitaip nepavyksta. Bet visada pavyksta greitai susitaikyti. Truputį nusiraminam abu. 15 minučių, tiek susitariame, kad pabūsiu šventėje kol jis migdys kambaryje sūnelį. Skamba muzika, įspūdingas jaunųjų šokis, o tada atsidaro šokių aikštelė, ir mano draugas mane šokdina. “Let’s twist again”, oj kokios kreivos mano kojos. Gerai, kad draugas geras, negėda, abu juokiamės. Akimirką laikas stabteli, akimirką aš mergelė be sūnaus ir be vyro. Tik šoku nebetaip gerai… Nors, ką čia meluoju, niekada nemokėjau šokti. Bet visada patiko. Po vieno šokio mintys jau nukeliauja pas sūnelį, o dar po dainos jau parbėgu pas vyrą, Kamiliukas miega. Išdrįstam dviem šokiams palikti sūnelį vieną ir grįžtam į šventę dviese su vyru. Bučiuojamės kaip per savo vestuves. Gera. Bet vis tiek. Neilgai tepabūnu. Nes ramiausia vieta dabar žemėje – šalia savo sūnelio. Ir nieko negaliu padaryti. Prisiekiu, nieko.
