Kaip jautiesi? – kelis kartus girdėtas klausimas vakar ir šiandien. Na kaip čia gali jaustis… Manau, plius minus kaip ir dauguma. Kažkoks vidinis pasimetimas, bejėgiškumo jausmas, baimė… „Europoje – karas!“ – vis skamba galvoje. Bet tuo pat metu yra ir svarbesnių reikalų. Pažįstama va susidėjo jau lagaminą, jei reiktų bėgti. Aš irgi deduosi lagaminą ir tašę – vieną į gimdyklą, kitą – po gimdymo. Du, kad lengviau būtų daiktus rasti. Čia kažkas vaistų, maisto užsipirkinėja, tai aš va irgi važinėju po parduotuves, užsipirkinėju – pasiėmiau šiandien vystymo lentą, palutes kūdikiui, o vakar vaistinėje nusipirkau visą pakuotę sauskelnių suaugusiems 🙂 Labai smagus pirkinys, manau, kad jausmas panašus kaip perkant daiktus karui – visai nesinori jų realiai panaudoti 😀

Čia psichologinių patarimų skaičiau, vienas jų „tęsti savo darbus, įprastas veiklas“. Na ką, taip ir padariau – važiavau šiandien į nėščiųjų mankštą baseine. Kelios minutės tepraėjo, ir kita nėštukė (mes dviese sportuojam, kiekviena atskirame baseiniuke) užvedė temą apie Ukrainą. Och, galvoju, tęsiu įprastas veiklas, o nei kiek nepabėgu nuo karo temos. Kineziterapeutė, išklausiusi kitą nėštukę, ir manęs klausia, kaip jaučiuosi.
– Vakar vyrui sakiau, kad ot puiku, dabar ne tik gimdymo, bet ir karo bijau. O jis atsakė „to pirmo ir aš bijau“, – pasidalinu su šypsena.
Moterys lengvai nusijuokia, ir tada kita nėštukė šauna:
– Jo, na yra ko bijoti, paskaičiau, kad skausmas pagal kažkokių mokslininkų matavimus prilygsta kaip kad tau sulaužytų 22 kaulus.
Nu pizdec. Ačiū už informaciją.
– Jo jo ir aš skaičiau, kad ten toks jausmas, kad visus šonkaulius tau sulaužo, – prideda kineziterapeutė.
Tikrai momentui karą pamiršau, tai gal ir veikia tie psichologiniai patarimai :)…

***

Namie laukė pūkuotas ryžuliukas, išsiprašė į lauką. Vaikščiojau su juo paskendusi mintyse, „Rubį nuo visko ginsiu“, – žadu sau. O mano Rubis kaip tik lauke užmatė balandį. Palei takelį auga tankūs medžiai, ir čia pat už jų kažkoks kvailelis balandis lesioja sėklytes. Ir mūsų nemato. Rubis iškart prigludo prie žemės ir sėlina, jis lengvai pralįs tarp medžių ir gali balandį pagauti. Aš tarp medžių nepralįsiu, bet pavadėlis ilgas. Gaila man balandžio… Bet nusprendžiu, kad Rubio nestabdysiu – jei jam 5 metrų pavadėlio užteks pagaut balandį, tegul. Bandau nejudėti, kad neišduočiau balandžiui apie mus. Rubis slenka artyn, jau galvoju reik užsimerkt, nes paskers jis tą balandį. Ir tada balandis, turbūt pajutęs pavojų, apsisuka, ima tolti, o Rubis taip ir lieka gulėti palei medį, prigludęs prie žolės, šikniuką puolimui bekraipydamas. Balandis išsigelbėja, kadangi supratusi, jog niekaip Rubis jo nebepagaus, nutempiu katiną tolyn, namo.
O tada suprantu, kad turbūt būčiau leidusi Rubiui nudobti kitą gyvybę, nes tiesiog, nes čia gi mano katinas, tegul daro ką nori. Labai netikėta paralelė, bet suprantu, kad visada rinksiuosi savo šeimą, nesvarbu, kokie bus argumentai ir kas bus blogiečiai, o kas – geriečiai… Ir nuo šitos minties man darosi bloga.