2021-10-25, 18 sav, iš asmeninio dienoraščio:
Grįžtant iš Italijos oro uoste buvo grūstis. Kažkas vis praeidamas paliesdavo, t.y. tikrai buvo vietomis sausakimša. Tuomet, manau, pirmą kartą stipriau, aiškiau supratau, ką reiškia toji nėštukė mama-vilkė. Man atrodė, kad jei mane kas nors pastums arba, dar blogiau, dėl kažkieno kaltės aš pargriūsiu, tai taip kibsiu į atlapus, kad maža nepasirodys! Mintyse jau buvau pasiruošusi, toks jausmas, griebt skriaudėją už gerklės. Mano saugumas, ypač mano pilvo saugumas, man instinktyviai yra prioritetas nr 1. Aš supratau, kad esu meili, mandagi, empatiška, geranoriška... Iki tol, kol tai nekelia pavojaus mano pilvukui. Dabar jau žinau, kad, instinktų vedama, galiu bet kam perkąst gerklę. <...>

Šis vilkės pojūtis mane lydi viso nėštumo metu. Pavyzdžiui, važiuoju automobiliu, ir koks nors vandalas padaro neleistiną veiksmą. Nedaug trūksta, kad būtų įvykusi avarija. Man ant liežuvio galo jau sukrauta keiksmažodžių lavina ir, atrodo, kad jei įvyktų avarija, tai išlipčiau iš mašinos ir nesustodama rėkčiau ant to vandalo. Tokia žodžiu agresyvi mergiotė esu, ar bent jau man taip atrodė. Tačiau niekas manęs nepastūmė, neužkabino, nenuskriaudė. Tiesa, vieną kartą ant manęs rėkė Austrijos keltuvo prižiūrėtojas, kai nelegaliai pralindau pro vartelius, bet jis nežinojo, kad esu nėščia, ir tam tikra prasme tikrai buvau pati prisidirbus. Tad nesiskaito!

O štai dabar, nėštumo pabaigoje, visai netikėtai buvo išbandyta manoji vilkė. Bet tam, kad būtumėte mano barikadų pusėje, teks papasakoti truputį apie žindymą 🙂

Mes su Kasparu išklausėme 4 žindymo paskaitas po 3 valandas. Manau, kad 12 valandų yra labai daug, tačiau labai reikalinga – daug naujos naudingos informacijos. Lietuvoje šiuo metu yra tik apie 10 tarptautinį sertifikatą (IBCLC) turinčių žindymo konsultančių, pas vieną jų mes ir mokėmės. Taigi žemiau pateiksiu šiek tiek informacijos, išmoktos kursuose:

• Jei nėra kontraindikacijų, moterims rekomenduojama nuo 37sav nusitraukinėti priešpienį. Kai kurioms rekomendacija yra stipresnė (tarkim nusimato cezaris), o kitoms, kaip man, tai yra labiau ‘dėl viso pikto’. Jei pavyksta per 3 savaites prikaupti ~15-20ml priešpienio, gali būti rami, jog lėliukas pirmas dvi dienas tikrai turės ką valgyti (o tarkim mamai kokios nors komplikacijos ir ji negali žindyti). Priešpienis surenkamas į švirkštukus po 2ml, laikomas šaldiklyje ir į ligoninę vežamas šaltkrepšyje. Skamba truputį kaip kosmosas, bet aš klausiau papildomai ir akušerės, sakė visiškai normalu ir tikrai rekomenduotina 🙂
• Buteliukas ir žindymas ne visuomet yra suderinami. Žindymo konsultantė minėjo, kad jei kūdikiui pirmąjį mėnesį duodamas buteliukas, apytiksliai 3/4 vaikų nebeima krūties. Mano mamyčių groupse daryta apklausa rodo maždaug 50/50. Idėja tokia, kad davus buteliuką kūdikiui, buteliukas gali daug labiau patikti nei krūtinė, nes juk daug lengviau žįsti iš buteliuko, nei iš krūties. Tokiu atveju mamytei gali tekti nusitraukinėti pieną ir maitinti vaiką iš buteliuko. Yra daug draugiškesnių žindymui maitinimo būdų – iš taurelės, iš švirkštuko, ir kt.

Kadangi priešpienis pas mane atsirado laaabai anksti (maždaug 18 savaitę 🙂 ), tai galvoju reikia pabandyti jo kažkaip pasaugoti lėliukui. O kaip jau supratote iš antros pastraipos – aš esu kategoriškai nusiteikusi prieš buteliukus: nei buteliuko, nei pientraukio nepirkau ir tikiuosi neprireiks pirkti (bent jau pirmuosius mėnesius).

Ateinu į vaistinę pirkti švirkštuko. Jei atvirai, tai nesu pirkusi dar niekada jokio švirkšto. Vaistininkė duoda 2ml švirkštuką, o jis su tokia didžiule ilga adata.
– O gal… Turite švirkštukų be adatos? – naiviai klausiu.
– Ta prasme? – piktai žiūri į mane vaistininkė. Vaistinėje esame tik mes dviese.
– Na gal yra kokių panašių švirkštukų be adatos arba kad adata atskirai būtų?
– O kam čia reikia?
– Priešpieniui surinkti, – gūžteliu pečiais.
– Kam???
– Priešpieniui surinkti, – pakartoju.
– Kas čia per nesąmonės, ką čia išsigalvojot? – pilnai pakeltu balsu klausia vaistininkė.
Akimirką tyliu. Nežinau, kaip elgtis – ar tiesiog apsisukti ir išeiti, nes ji labai nemaloni? O gal tiesiog paaiškinti jai, kodėl naudinga surinkti priešpienį? Galėčiau net skaidres parodyti… O koks jai apskritai skirtumas, kam man tie švirkštukai?
– Tai gal.. Turit be adatų švirkštukų, ar nelabai? – stebiuosi savo ramiu tonu.
– Jums buteliuko ir pientraukio reikia, o ne švirkšto!
Galvoje tiek daug minčių: „Aš nėščia, o ji ant manęs tiesiog rėkia“, „negaliu patikėti, kad man ką tik pasiūlė pirkti buteliuką“, „ši vaistininkė nieko neišmano apie žindymą“, „kaip ji drįsta ant manęs rėkti?“, „ar aš turėčiau išeiti? Bet man reikia švirkštuko, ir geriau be adatos, nes nežinau, ką su ta adata daryti.“ Kol aš galvoju, ji jau nerėkdama, bet pašaipiai klausia:
– Nu ir kur jūs po to tą pieną dėsit?
– Į kamerą, – lakoniškai atsakau, bet klausimas lengvas. Aš juk kaip tik vakar perklausiau antrą kartą žindymo paskaitą apie priešpienio surinkimą.
– Nu ir ką tada darysit? Kaip jūs jį nusivešit į ligoninę? – klausia, lyg norėdama mane ‘sudirbti’, tokia šlykščia intonacija.
– Šaltkrepšyje, – gūžteliu pečiais. Mano toks ramus tonas, aš neapsisprendžiu, ar norisi verkti, ar rėkti, ir todėl laikausi super ramiai.
– Mūsų laikais jokių tokių nesąmonių nebuvo ir vaikai normaliai augo! – vėl pratrūksta vaistininkė.
Man kažkaip pamažu darosi juokinga. Nusprendžiu, kad vaistininkė apgailėtinos kompetencijos.
– Tai man duokit tada šituos švirkštukus, nes kaip suprantu be adatų neturit…

Išeinu iš vaistinės su savo švirkštukais su adatom, ir galvoju – tai kurgi toji mama-vilkė, kur ta keiksmažodžių lavina, besisukanti man ant liežuvio galo, jei tik kas nors blogą žodį ištars, jei tik kas nors mane užsipuls? Nėra vilkės, vilkė liko ten, vaistinėje už prekystalio, vilkė, kuri rėkė ant manęs, nors net nežinau, už ką.

„Tai vis dėlto tai tiesa“ dar pagalvoju… Visos tos istorijos apie rėkančias ligoninėje seseles, kurios aiškina, kaip tu neturi pieno, kaip reikia buteliuko, kaip čia būtinai reikia mišinuko, ir t.t. Matyt, visa tai tiesa. Jei susitiksime su jomis ligoninėje, aš būsiu pasiruošusi!