Paskutiniu metu tenka pamatyti daugybę naujagimių nuotraukų (ar net video) – iš sekamų akušerių instragram profilių, iš naujagimių priežiūros kursų, o labiausiai tai iš facebook mamyčių grupės, kurioje kasdien pilasi naujai į pasaulį atkeliavę kūdikėliai. Stebuklai.

Iš tikrųjų žiūrėdama į savo kone nuolat judantį pilvuką sunkiai suvokiu, kaip tai įmanoma, koks sunkiai suvokiamas gimimo procesas man yra. Kaip nuostabu, kaip gražu, kaip stebuklinga… Bet… Jūs matėt tas naujagimių nuotraukas?

Mano tai pirma mintis buvo „mano vaikas taip neatrodys” 😀 Kursiuose akušerė pasakojo, kad kartais tėčiai, pamatę tik ką gimusį lėliuką, klausia „o kodėl jis toks baltas?” arba „o kodėl jis žalsvas?”. Pasirodo, rožinę spalvą jie įgija po kelių minučių, gimsta suplotomis nosytėmis, susiraukšlėję, aplipę „vašku” ir t.t.

Klausiu giminės moterų „o jeigu jis man bus baisus?” Jos šypsosi, sako, pamatysi, tau tavo vaikas bus nuostabus. „Bet kitų lėliukai man dažniausiai negražūs…” – nerimauju aš.

Net ir kiek paaugę naujagimiai man vis dar atrodo neproporcingi ir visai nemieli. Kažkaip gėda prisipažinti, bet, pagalvojau, kad gal ne man vienai kyla tokie jausmai. Ateisite pas mus į svečius, atnešiu kūdikį parodyti, mano akys žibės (nu žinot tos standartinės iš meilės pridususios mamytės :D), jūs pažiūrėsit į vaiką ir galvosit „o Dieve koks monstriukas”, o pasakysit „oho koks gražus stebukliukas”.

Visi jie stebukliukai, tikrai, nesiginčiju. Tik, matyt, svetimą stebukliuką objektyviai vertinu – hormoninis bėrimas arba neįprastų proporcijų kūnelis man euforijos nekelia. Labai įdomu, ar pagimdžius staiga visi lėliukai pasidarys be proto mieli ir be proto gražūs? Ir visas šis įrašas bus tiesiog nesubrendusios, vaikų nemačiusios, kūdikio ant rankų nelaikiusios mergiotės neišprusimas? 🙂