08.02 atšventėme trečias vestuvių metines. Nedaug, bet super kokybiško laiko dviese – važiavome į romantišką masažą dviems (užtrukome apie dvi valandas), tuomet grįžome namo, ir netrukus išvažiavome vakarienės į restoraną vėl dviems valandoms. Su Kamiliuku buvo mano mama – pamaitino iš buteliuko mano surinktu pienuku, užmigdė vežime. Po masažų grįžome namo tam, kad pamaitinčiau – bijau pasigauti mastitą.

Valandos trukmės viso kūno masažas padėjus telefoną toli nuo savęs, be laikrodžio, be ryšio, be notification’ų – nedidelis, bet šioks toks iššūkis. Nemeluosiu, kad apie Kamilį visai negalvojau. Galvojau, bet be nerimo. Žinojau, kad mano nerimas nieko nepakeistų, vis tiek juk telefono kas 10 min iš masažo lovos nelakstysiu tikrinti. Taigi, visai atsipalaidavau. Labiau nei per nėštumo metu turėtą masažą, kur leido žinias apie prasidėjusį karą Ukrainoje, o po to žinių tiesiog grojo Dua Lipa.

Prisiminiau per metus turėtus visus masažus. Lygiai prieš metus, 5-6 savaitės nėščia Druskininkuose. Jau tada dėl nėštumo man darė kitokį masažą nei Kasparui. Vėliau jau 7, 8 ir 9 nėštumo mėnesiais. O prieš nėštumą? Nebeatsimenu. Ir dabar, masažistei masažuojant rankas ir pečius, staiga supratau, kad mano kūnas vėl priklauso man. Keturi mėnesiai po gimdymo, tiek man užtruko, kad nebejausčiau, jog neseniai gimdžiau. Beliko tik Linea Nigra (tamsi juosta ant pilvo) ir pienas. Per šiuos metus visas mano organizmas sukosi aplink vaiką – lakstymai į tualetą, nebeskanus maistas, tinstančios kojos, išstumdyti organai pilve, nuovargis, nebeaugantys nagai ir plaukai, didelis pilvas, vėliau – minkštas apdribęs pilvas, platūs rūbai, žindymui patogūs rūbai, nebeužsimaunantys batai, nenuspėjami hormonai, sutinę pirštai ir neužsimaunantis per mažas vestuvinis žiedas… Masažistė liečia mano veidą ir aš grįžtu pati į save. Mano kūnas vėl yra mano. Ne vaisiaus, ne naujagimio, ne kūdikio, ne Kamilio. Mano.

Kaip tik seriale „The Office” žiūrėjom seriją apie „Closure”. Ritualo, santykių, kažkokio gyvenimo etapo ar įvykio užbaigimas, atsisveikinimas. Buvau jau girdėjusi, kai kai kuriose kultūrose moteriai 40 dienų po gimdymo skara yra stipriai surišami klubai. Toks savotiškas kūno uždarymas, kūno grąžinimas jo savininkei. Pagalvojau, kad šitas masažas buvo mano closure.

Iki restorano važiavome paspirtukais. Palaidais plaukais ir balta suknele, kurią vilkėjau vestuvių vakarą, lėkėme Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Pagaliau suknelė nepritaikyta žindymui, plevėsuojanti, ilga, balta, graži. Buvau po masažo su riebaluotas plaukais ir žvilgančia, riebia, aliejaus prisotinta oda. Pasidažyti nespėjau – tik lūpų blizgio truputį užsitepiau. Bet pasijutau tokia laisva, tokia graži! Mano jaunystė supulsavo many ir, spausdama paspirtuko gazą, nebebuvau mama. Akimirkai aš buvau vėl nutrūktgalviška mergina. Buvau sau kaip iš filmo – besiplaikstantys, pagaliau palaidi plaukai, ir mano mylimiausia suknelė. Sustojus prie šviesoforo sušukau Kasparui: „aš vėl jaučiuos jauna, graži ir seksuali!”. Jis nustebęs atsakė: „kaip suprast? Tik dabar? Tu visą laiką tokia buvai.”

Kai tampi mama, tu visų pirma esi mama. Motina. Ir save imi suvokti kaip motiną. Čia ir būdvardis, ir vardas, ir darbas, ir garbė, ir malonumas, ir nerimas. Šitame žodyje sutelpa viskas. Ir šitas žodis yra pirmas žodis, kurį atsakyčiau, jei klaustų „kas tu esi?”. Taip, ir su Kamiliu būdama dėviu sukneles, einu į kavines, net paspirtuku esu važiavusi kol jis buvo pas mane nešioklėje. Ir su Kamiliu kartais pasileidžiu plaukus (retai, nes jis iškart juos pačiumpa). Bet būnant su Kamiliu aš esu tas suaugėlis, o jis yra vaikas. Iš manęs jau atimtas vaiko statusas. Dabar aš būsiu tas suaugusysis, sėdintis prie stalo su kitais suaugusiais, neįdomiai pliurpiantis ir valgantis, o mano vaikas lakstys aplink, žais žaidimus su draugų vaikais. Dabar jau aš esu ta, kuri sukrauna daiktus ir lagaminus, rūpinasi, kad nieko netrūktų, žino, kur sudėti visi daiktai; aš esu ta, kurios galima visko klausti, pas kurią galima bėgti paguodos ir nusiraminimo. Mano rolė – nebe vaikas, o motina. Motina žemė, Motina ugnis, Motina vanduo ir Motina vėjas. Ir todėl aš tik akimirkai galiu nusimesti šitą šydą, šitą savo mamiškąją esybę. Galiu vėl jaustis tik jauna, gaivališka, žydinti mergina. Ta mergina visuomet bus manyje, net kai pasensiu. Mūsų mamos, močiutės, prosenelės – visi turbūt esam matę momentų, kai staiga jos ima atrodyti kaip jaunos nekaltos mergelės, gražiausios deivės, besijuokiančios, šokančios, kvailiojančios, juokaujančios, gundančios vyrus ir žėrinčios moteriškumu. Bet šit, pagavusios jūsų žvilgsnį, jos vėl tampa mamomis, savąja prigimtimi. Ir jos, o taip pat ir aš, jaučiamės laimingiausios pasaulyje, kad esam mamos.