Žiūriu, kartojasi tos mano temos, bet, galvoju, labai normalu – nepradėsiu gi staiga pasakoti apie kokią modelio karjerą, kurios niekada nepadarysiu. Tad šiandien – trys istorijos: apie moralkes žadinti užtūsinusį vyrą, apie tvarkymąsi ir kam jo reikia, ir dar truputį apie vienodose situacijose skirtingus lūkesčius sau ir kitiems, kai kitas atrodo tobulas, o tu pats sau – ne.

Pradžia labai smagi – vyrelis turėjo kalėdinį darbo vakarėlį. Apsirengęs Hario Poterio kostiumu būrė būrė ir į savo Grifų gūžtą grįžo tik 5 ryto. O buvome sutarę, kad ryte (šeštadienį) žadinsiu jį iš magiško pasaulio keltis su Kamiliuku, kad pati galėčiau valandėlę ilgiau pasnausti.

Prabudusi prieš 5 (Kamiliukas valgyt pasiprašė) ir Kasparo dar neradusi lovoje jaučiausi sutrikusi. Tikėjausi, kad dėl mūsų susitarimo vyrelis grįš anksčiau, tad jaučiau šiokį tokį nusivylimą ir nerimą – tai kaip čia gaunasi, teks nežadinti jo, teks duoti jam pamiegoti? Iš to kilo ir pyktis – nu nesąžininga, jis ir taip visą dieną pratūsino, vakarą leidau viena. Bet užmigau galvodama, kad rytas protingesnis už paryčius ir bus kaip bus.

Kamilis prabudo keletas minučių po 8. Nors ir spaudžiama sąžinės graužaties nusprendžiau pažadinti vyrą, miegojusį vos tris valandas. Galvoju, jei gražiai paprašys, sutiksiu ir kelsiuos pati, o jis galės dar pamiegoti. Bet Kasparas neprašė, net nesiginčijo, susitaikęs pasitiko savo pareigą prižiūrėti sūnų ir paliko mane miegoti. Žinojau, kad negražiai elgiuosi, bet dar žinojau, kad priešingu atveju būčiau buvusi neišsimiegojusi ir pikta. Prabudusi po valandėlės gaminau pusryčius ir sakiau Kasparui – “žinau, kad tu su manimi taip nebūtum pasielgęs, nebūtum žadinęs, jei būčiau miegojusi tik tris valandas. Bet aš irgi niekada taip nebūčiau su tavimi pasielgusi, ty grįžusi penktą ryto”. Kasparas nusišypsojo ir sako “nu jo, tas ant to”. Tą pačią dieną Kasparą išleidau dviem valandom pamiegoti per pietus, ir sąžinė (beveik) buvo švari.

***

Yra aplinkoj viena pažįstama šeima, kur moteris nenori, kad vyras kviestų svečių, nes jai labai daug tenka ruoštis ir tvarkytis. Vyras nesupranta – na kam gi reikalinga kiekvieną kamputį iščiustyti, galima juk nieko nesiruošti, užsisakyti maisto į namus ir bus ramu. O moteris nesupranta, kaip galima į netvarkingus namus pasikviesti svečių.

Iš kur kyla tokie skirtumai, svarstau… Štai kažkada Kasparas trumpam (kol manęs nebuvo namuose) pasikvietė kolegas ir aš sužinojusi susiparinau, kad namai gi buvo netvarkingi. Kodėl susiparinau?…  Ogi todėl, kad man atrodo, jog namų tvarka tiesiogiai kalba apie mane. Na, pavyzdžiui, ateinate į svečius, o ten baisi betvarkė. Atrodo, kažkodėl man atrodo, kad už ją labiau atsakinga moteris. Nes vyras, na, standartiškai stereotipiškai, jis net nepastebi, jis net nežino, kad čia bardakas. O moteris tai pastebi. Ir jeigu jos šventovėje yra netvarka, tai jau iškart galvoje daromos išvados, kaip ji nemoka palaikyti švaros ir tvarkos.

Ar aš taip galvoju apie kitas šeimas? Ne. Bet man atrodo, kad kiti taip apie mane galvotų. Tarsi namų tvarka nurodytų mano vertę. Jei tvarkinga reiškia aš gera namų šeimininkė, jei netvarkinga reiškia aš bloga šeimininkė. O vyras šitame tarsi nedalyvauja.

Rašau labai stereotipiškai, nes tikrai yra porų, kur, atvirkščiai, vyrukui labiau rūpi tvarka, arba abiem rūpi vienodai (ar tikrai yra tokių kur vienodai???).

Bet ką noriu papasakoti, kad aš, pavyzdžiui, tvarkausi dėl kitų. Nes man gėda, jog pas mane bardakas. Bet iš tikrųjų man pačiai tai jis visai netrukdo 😀 Ir man irgi sunku priimti svečius tik todėl, kad reikia tvarkytis prieš tai, o aš tingiu. Keista, kad vien dėl savęs tvarkytis aš absoliučiai nematau prasmės ir nejaučiu poreikio, bet štai įsileisti į netvarkingus namus svetimus žmones – man baisiausia gėda ir vidinis pažeminimas. Kaži kaži, ar tik ir vėl neatsitrenkiu į savąją savivertę, kuri priklauso nuo nuvalytų dulkių, nenumirusių vazoninių gėlių ir paliktų trupinių ant stalo 🙂

Neturėsit ką veikti, parašykit, o kaip gi yra pas jus! Arba, dar geriau, papasakokit susitikus.

***

“Tu – tobula mama”, sako man viena faina panelė. Vėl galvoju, kas gi ta tobula mama…

Vertinant kitus žmones kažkodėl daug lengviau uždėti jiems pliusą negu sau. Kodėl aš galėčiau atrodyti tobula mama? Kitas žmogus pavardytų savo kelis susigalvotus kriterijus, kuriuos aš atitinku. Pavyzdžiui: “nes tu myli savo vaiką, bet sugebi susitikti karts nuo karto su draugais”. Arba: “nes tu spėji pagaminti vakarienę ir dar padirbti”. Jeigu aš pati vertinčiau kitą mamą, tai irgi galvočiau, kad ji tobula, jei tik savo vaiką myli. Bet kai galvoju apie save, tai nepakanka to, kad myliu. Nes aš juk žinau visą backgroundą, kad už tos meilės slypi tinginystė, nugvelbtas laikas pascrolint telefoną, pamirštos pakeisti sauskelnės, duotas valgyti sūdytas maistas, guzas ant galvos, nes akimirką palikau be priežiūros, katino kraikas burnoj, garsiai piktai užrėktas “KAMILI” kai apmyžo, ir dar tinginystės, ir dar, kai tik guliu šalia, bet nekalbinu ir nežaidžiu, kai neskaitau ištisą savaitę knygelių, kai leidžiu garsiai Solo Ansamblį mašinoje, kad nesigirdėtų kaip zyzia, kai paslapčia ilgiuosi alkoholinių kokteilių ir svajoju apie šokoladinį martinį, o tada vietoj to įšaunu mažytį gurkšnelį balto vyno. Kokia gi aš tobula mama, vėl tris dienas neplauta galva, o kojas iš viso nežinau, kada nusiskusiu. Vėl vaikštau su treningais ant kurių pridžiuvę biški Kamilio vėmalų ir šūdų, bet kam vilktis naujus, nes vis tiek tuoj vėl išteplios. Vėl ant galvos vietoj plaukų kažkoks šarabanas, o lifte matau nuo šokolado visą ištepliotą savo veidą – AI, DZIN. Man nuoširdžiai giliai dzin. Ištraukiu Kamiliui samtį, o pati atsidarau instagramą, pažiūrėt, ką veikia mano sekamos nuomonės formuotojos – mamos. Kokia gi aš tobula mama, taip drybsinti ant sofos, tinginti daryt pusryčius (vėl bus man dribsniai, o Kamiliui avokadas). Ne, tobula savęs liežuvis pavadint neapsivers, bet gal pakankamai gera, gal pakankama, nes pora minučių ant sofkės ir aš jau vėl prie sūnelio, vėl esu tik jam, nu, gerai, einu užsidėt švarius džinsus, ai, gal ne, geriau einu skust kojų, bet, blyn, gal geriau košę pusryčiams eit virti, ai, ir dar skalbinių pilna, ai, blyn, ai, pagulėsiu geriau tiesiog, nes nežinau nuo ko ir pradėti. Eikš, Kamili, eikš, mano meile, paskaitysim knygeles. 

Kaip daro karvė? MŪŪŪ…