2022 pabaiga buvo intensyvi, ir, turbūt, ne man vienai. Kalendorinės dienos, susidėliojusios itin nepalankiai, padovanojo vos vieną laisvadienį, tad laiko atsipūsti praktiškai ir nebuvo. Tačiau, žinoma, labai džiaugiamės, kad turime didelę šeimą, kuriai aplankyti vos užtenka trijų šventinių dienų. Tad lankėme močiutes ir senelius, o Kamiliukas, kaip įprastai, visiems šypsojosi ir noriai tyrinėjo naujus kilimus, spinteles, kėdes, eglutes, dovanų maišelius ir žmonių veidus. Mums pasisekė, kad Kamilis svetimų žmonių nebijo ir naujose vietose kartais jaučiasi dar geriau nei namuose, kadangi viskas nepabodę, viskas įdomu.

Socialiniuose tinkluose mačiau daug patarimų, kaip nepasimesti tetų ir dėdžių komentaruose apie vaiko auginimą, kaip nesusigadinti nuotaikos neprašytuose patarimuose ir panašiai. Tačiau stebėjausi, kad niekas nieko nekomentavo, nenurodinėjo, neaiškino ir nepatarinėjo. Buvo netgi priešingai, pavyzdžiui, sulaukėme pagyrų, kad esame puikūs tėvai jog mūsų vaikas toks drąsus, kadangi nuo mažens jį pratinome prie svetimų žmonių ir aplinkos. Tada aš linguodavau galvą – čia nuo mūsų nepriklauso, čia toks vaiko temperamentas. Linguodavau galva ir kai kiti girdavo Kamiliuką esą jis niekada nezyzia ir neverkia, kad vaikas angelėlis, kad tokio gero dar nėra matę. Aišku, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi Kamiliuku, tačiau, kaip ir kiekviena šeima, turime savų iššūkių (na, kaip pavyzdys, Kamiliukas miega tik prisiglaudęs prie mamos arba tėčio). Man tiesiog atrodo neteisinga susižerti tiek komplimentus, tiek kritiką sau – juk kiekvienas kūdikis toks skirtingas, kaip ir mes visi suaugę esame be galo skirtingi. Manau, kad tokiame ankstyvame amžiuje nei mano nuopelnas, kad Kamilis drąsus ir visuomet pozityvus, nei mano klaida, kad pats nemoka užmigti. Jis tiesiog yra toks, koks yra.

Tarpušvenčiu bandžiau susitvarkyti namus, bet man visai nepavyko. Daug dovanų, daug daiktų, maisto likučių, ir netikėtai atsiradusių kitų reikaliukų (padėjome vieniems draugams, ėjome dusyk pas gydytoją, dirbome) užspaudė ir jaučiausi kiek prislėgta. Atrodo, jog niekada nelaimėsiu šios dvikovos su buitimi. Nemėgstu tvarkytis, bet tokiame pasiutusiame bardake gyventi dar labiau nemėgstu. Tai vat ir rašyti įkvėpimo visai nebuvo.

O Naujų metų švęsti pasikvietė draugų pora, netoli gyvenanti. Jie vaikų neturi. Ilgai sukom galvas, na kaip gi čia švęsti tuos Naujus metus, ką daryti su mūsų kūdikėliu. Mes taip negalėjome apsispręsti, kad ir pas draugus atvažiavome nežinantys, ar liksime iki vidurnakčio, ar ne. Kamiliukas buvo kiek irzlokas dėl besikalančių dantukų, tačiau laikėsi visai neblogai ir snūstelėjo apie 20 valandą (mes paprastai jo nemigdome 20h, o tempiame iki naktinio miego, iki 21-22, tačiau dabar norėjome kad jis ilgiau pratemptų). Bet apie 22h jis, kaip ir tikėjausi, ėmė trinti akytes ir zirsti. Širdį spaudė matant jau pavargusį, miego norintį mažiuką. Tačiau širdį suspaudė ir kai pamačiau liūdnas vyro akis ir išgirdau gilų jo atodūsį. „Tai važiuojam namo“, – nuolankiai susitaikęs su tėčio vaidmeniu pasakė jis. Jau buvo išgerti keli kokteiliai, jau buvo įsibėgėjęs vakarėlis, buvo smagu ir faina švęsti. Many grūmėsi du pasauliai… Nejaugi tu, Ieva, negali užmigdyti vaiko svečiuose ir vėliau naktį parsivežti vaikutį namo? Nejaugi tu, Ieva, laikysi jį rėkiantį ir nemiegantį vidury nakties, kaip tu gali taip pasielgti su kūdikiu? Taip taip, nustumk vyro norus į šoną – va todėl poros ir skiriasi susilaukusios vaikų… Kamiliukas niekuo nenusipelnė būti kankinamas, ir vien tik todėl, kad tėveliai nori 00:00 šampaną iššauti.

Ir vis tik pasiryžau ir namo nevažiavome. Nusprendėme sūnelį migdyti namuose vėžime… Kasparas migdė, stumdydamas vėžimą per savo iphone’ą (reikia, kad truputį kratytų, tada Kamilis užmiega). Tačiau iphone’o nepakako – sūnelis neužmigo. Ėmė verkti. Niekaip nepasidavė miegui, nors tikrai labai norėjo. Lauke vėžime būtų užmigęs, bet jau šaudė pavieniai fejerverkai. Teko imti žindyti…

Ir taip apie 23:20 gulėjau ant tvarkingai paklotos draugų lovos jų miegamajame ir galvojau, nejaugi čia dabar ir sutiksiu Naujus metus. Kamiliukas greitai smigo prie krūtinės, bet aš savo vaiką jau pažįstu – atsitraukti nuo jo šansų mažai. Juolab nedaug šansų perkelti jį miegantį į vėžimą, nes lovoje palikti negaliu – prabudęs išropos lauk ir iškris. Gulėjau, ir galvojau, ką reikės daryti. Palikti penkioms minutėms parėkti, kol mes visi iššausime šampaną balkone? Šūdas, ne kitaip. Laukiau kol sūnelis įmigs. Mano vienintelė galimybė – perkelti į vėžimą miegantį, jei išsibudins – dar pažindyti kol guli vėžime, pačiučiuoti ir tikėtis geriausio.

Ir iš tiesų man pavyko perkelti vaiką į vėžimą ir jis neprabudo. Švelniai dar pastumdžiau vėžimuką, ech, kiek smėlėtą, kiek purviną vėžimuką, sutalpintą ant draugų miegamojo grindų – blyn, vargšai draugai, turės siurbti po to. Gėda, na bet o ką daryt. Ir Kamiliukui įmigus pabėgau į svetainę. Negirdėjo jis nei fejerverkų, nei prabudo iki 00:00, o mes ramiai iššovėme tą nealkoholinį šampaną ir pasigrožėjome fejerverkais (ar pasibaisėjome, nes nemėgstu jų). Keista buvo taip sau leisti ilgai nemiegoti ir net sužaisti kortų žaidimą. O tada, viduryje to žaidimo, Kamilis jau prabudo, vėl nulėkiau žindyti, kad įmigtų, bet į vėžimą atgal paguldyti nebepavyko… Akimirką išsigandau – o tai kaip reiks grįžti namo, jis visą laiką rėks? Bet mums užteko gudrumo supakuoti vaikutį į nešioklę pas vyrą ir net grįžome į svetainę pabaigti žaidimo, su Kamiliu nešioklėje. Miegojo jis, negirdėjo nei muzikos, nei mūsų pokalbių. Kamiliukas toks jau yra – jam svarbu jausti tėvų artumą ir tada jis gali puikiai miegoti. Nešioklėje pas Kasparą prabuvo ir grįžtant mašina namo (aš vairavau).

Didžiavausi savimi, nors ir graužė sąžinė. Rizikavom likdami pas draugus… Rizikavom kuo, paklausite. Nežinau, kuo. Tiesiog, manau, kiekvienai mamai plyšta širdis kai vaikutis verkia, kai nepamiega, kai savi interesai yra aukščiau vaiko bazinių poreikių. Tiesiog, mes taip sutvertos. Gal todėl ir išliko žmonija, nes mamos visad dėl savo vaikų aukodavosi. O gal todėl ir skiriasi vedusios poros, nes mamos niekada pirmenybės nesuteikia vyrui, tik vaikui? Kiekvienai šeimai – savi atsakymai. Džiaugiuosi, kad išdrįsau likti, Kamiliukas Naujų metų rytą prabudo puikios nuotaikos. Ir dar labai džiaugiuosi, kad draugai išdrįso mus pasikviesti su mažu vaiku. Mums pasisekė, kad mus supa tiek daug nuostabių žmonių.