– Nu bet tu ir nagla, – rėžia man į akis klasiokė G.
Mes šeštokės, persirengimo rūbinėje, prie sporto salės. Gūžteliu pečiais. Jinai man tiesiog pavydi, nes aš geriausiai iš merginų žaidžiu kvadratą. Vaikinams kamuolį galima mėtyti tik su dviem rankomis, o man, kaip merginai, galima ir su viena. Nors smūgiuoju panašia jėga kaip bernai, tačiau man leidžiama mėtyti stipriai, man leidžiama negailėti klasiokių panelių, ir aš stengiuos ištaškyt jas kaip boulingo kėglius.
Man kokių 11-12 metų, ir man nešauna į galvą mesti kamuolį švelniau. Tegul mokosi žaisti, paniekinamai galvoju. O vaikinų prašau, kad smūgiuotų į mane pilna jėga. Pagaunu greitą kamuolį, prispaudžiu jį prie krūtinės, o tada lėkdama į priekį sviedžiu jį atgal į priešininką; man maloniai gelia kūną. Pas mane nei vieno apvalumo šeštoj klasėj tikrai dar nebuvo, ir man nė motais, kad kitoms mergaitėms greitas kamuolys į krūtinę gali būti mažiau smagus negu man.
Su pasimėgavimu klausau prilimpančio kamuolio garso prie apkūniausios raudonai apsirengusios mergaitės. Ji net nejuda žaidimo metu, stovi vietoj, pats lengviausias, ryškiausias ir nuobodžiausias taikinys. Kartais vaikinai (ir aš) specialiai jos neiškertam iki žaidimo pabaigos. Nu, bus desertui, ant galo.
O kita, kūdutė, risnoja nuo vienos linijos iki kitos, horizontaliai. Tik ji niekada nekeičia tempo, todėl į ją pataikyti labai lengva, mat kamuolį reikia mesti metriuką į šoną, kur ji tuoj bus. Paukšt! Krenta patiesta mano kamuolio.
Trečioje klasėje žaisdama kvadratą sulaužiau klasiokei pirštą. Jis ištino, tapo mėlynos spalvos, o tada jį sugipsavo.
Vienintelio vaikino I. smūgių bijau. Kai jis mėto į mus, mergaites, sniego gniūžtes, tai lieka apvalios nedidelės mėlynės ant kūno. P. Ir M. aukščiausi, prieš juos kvadratą žaisti sunku, o A. mėto tokius suktus kamuolius, kad geriau nė negaudyti. Atsimenu juos visus. Kvadratą dievinau. Liūdėjau, kad po ketvirtos klasės jį žaizdavom labai retai. Nesuprasdavau, ko tos žaisti nemokančios mergaitės burba.
“Man nepatinka sportas, kur reikia žaisti su kamuoliu” – neseniai sako draugė, kai pasiūlau jai išbandyti tinklinį. Tiesą sakant, net ne viena draugė ir ne vieną kartą yra pasakiusi frazę “nuo mokyklos bijau kamuolio”.
No shit.
Ir kodėl mokytojai jas versdavo žaisti? Kodėl leisdavo man, dar nesubrendusiam vaikui, iš visų jėgų taškyti kamuolį mergaitėms į galvas, krūtinę, užpakalius, pirštus? Kol jos tiesiog melsdavosi, kad ši pamoka baigtųsi kuo greičiau. Vargšės mergaitės. Ir berniukai, ir tuos skriausdavau, ypač lėtesnius, apkūnesnius. Vargšai vaikai.
***
Stumiu Lidl vėžimą su prekėmis ir sėdinčiu be nuotaikos Kamiliuku. 17:30. Savitarnos eilės nusidriekusios per visą gėrimų skyrių. Nepakeldama akių į kitus pirkėjus žygiuoju pirmyn, pirmyn iki pat kasų.
“Gal galėčiau su vaiku be eilės praeiti?” – paplonintu balseliu klausiu kasininkės. Kamilis, mano bendrininkas, lengvai suzyzia. Ką tai kasininkei belieka daryt?
Šaunu prie atsilaisvinusios kasos. Nugarą truputį degina eilėje likusių žmonių akys. Labiausiai degina ten likusios mamos su dviem mažais vaikais akys.
Susikaupiu ir skanuoju prekes. Nežiūriu į ją. Bet ausyse skamba šeštokės G balsas. “Nu bet tu ir nagla”… “nagla…”
Kamilis zyzia. Susimoku kortele, padėkoju kasininkei ir čiuožiu lauk.
Mama turi būti nagla, nes kitaip vaikas rėks. Kaltė degina gerklę, bet žinau – kitą sykį ir vėl varysiu kaip tankas be eilės…
Atsakymai į “Nagla mama”: 3
Dabar supratau kodėl nemėgstu tinklinio, kvadrato…. 🙂
Gramatines klaidas vertėtų išsitaisyti
Sveiki, dėkoju už komentarą. Įrašus rašau telefonu, žindydama Kamilį, todėl tikrai pasitaiko klaidų. Tačiau kartais nevartotinus žodžius, tokius kaip “klasiokė”, “nu” ir pan., palieku specialiai.
Taip pat norėčiau paminėti, nors įraše ir neakcentavau, kad labai apgailestauju dėl savo šiurkščių stiprių kamuolio mėtymų į merginas. Subrendusi ir įgijusi protelio taip niekada nebesielgdavau 🙂