Girdžiu įspėjimus apie lošimo, tabako, alkoholio priklausomybes ir džiaugiuosi, kad tokių neturiu. Nei nuo darbo, nei nuo kokių svaigiųjų medžiagų priklausoma, laisva kaip paukštis. Klausau, kaip žmonės suvokia, kad yra priklausomi (pvz žymūs lietuvos aktoriai ir pan., yra LRT laida apie tai), kaip gydosi. Linguoju galva – rimta! Gerai, kad man taip nėra.

Sėdžiu pas draugę namuose pavalgiusi pietus ir jaučiu, kaip niežti gomurį. Taip norisi kažko saldaus, nu taip norisi, net rankos dreba. Su pasimėgavimu sukemšu glaistytą sūrelį. Nurimstu. Mmm, kaip gera. O po 30min vėl siaubingai noriu ko nors saldaus.

Gal pernelyg daug sulaukiau komentarų “tu žindai, tau galima” ir “taigi nieko tokio tas sūrelis”, kad nesureikšminau problemos. Na anokia čia ir problema – saldumynai. Tik bėda, kad tas paranormalus cukraus vartojimas turbūt kenkia ne ką mažiau nei alkoholis. Kai aš turiu omeny nenormalus, tai kalbu apie 4 sūrelius, vieną keksą, vieną saldžią bandelę, gabalą torto, 5 sausainius ir dar pusė plytelės šokolado kiekvieną kiekvieną mielą dieną. Atsikeliu ryte su mintimi “noriu saldumynų”, ir ji man kankina nuolat, nepaisant to, kad valgau didžiulius kiekius to cukraus. O mano giminėje, be to, fiksuotas ne vienas cukrinio diabeto atvejis.

Taigi, suvokusi, kad žindymas tai nereiškia kad galiu suvartoti toną saldumynų, ir įsivardijusi sau, kad turiu priklausomybę (“sveiki aš esu Ieva ir aš esu cukraholikė”) nusprendžiau padaryti eksperimentą – 72h be saldumynų. Iš tiesų įdomi patirtis, leidžianti stebėti savo kūną kiek akyliau ir suprasti, ko iš tiesų norisi. Tiesa, nebuvo visiškai griežtai – gėriau kavą su cukrumi, bet kad šito malonumo atsisakyčiau dar reikia daug pažengti į priekį.

Taigi, man pavyko (šiandien yra jau šešta diena), ir buvo labai įdomu atrasti, kad:

1. Valgau saldumynus kai iš tiesų tiesiog noriu atsigerti vandens. Na, kažko norisi, tai eini atsidarai sūrelį ir prie jo išgeri stiklinę vandens. Pasirodo, užtenka stiklinės vandens, sūrelis nebūtinas;
2. Valgau saldumynus kai iš tiesų tiesiog esu alkana. Pvz., rytus visad pradedu nuo saldumyno, nes prabundu labai alkana. Kartais pavėluoju pasigaminti pietus ir tada irgi keičiu juos saldumynais. Per šias 72h padėjo tokiose situacijose valgyti bananą, kivį ar tiesiog kuo greičiau pasigaminti normalius pusryčius/pietus.

Tai čia du lengvai išsprendžiami atvejai. Bet, deja, pasirodo yra ir trečia situacija kai baisiai noriu saldumyno, ir daug sunkiau pakeisti jį kažkuo kitu.

1. Norisi skubios oksitocino dozės. Kai gaila savęs, kai norisi save apdovanoti, palepinti, kai kažkas nepasiseka, liūdna arba pikta. Išeitis – gabalėlis šokolado. Padeda nurimti, prablaško, suteikia stiprybės sunkiu momentu.

Pasirodo, kad tai itin dažna priežastis, kodėl valgau saldumynus. Kamiliui kontroliuojant dienotvarkę, subyrant planams, lūkesčiams, nerimaujant dėl sūnelio – kaip alkoholikas skandinu nerimą šokolade. Ir ketvirtą dieną, jau įveikus savo 72h iššūkį, palūžau, kai Kamilis pietų miegelį pamiegojo.. 7 minutes. Susiėmusi iš galvos, kad mano berneliui per dieną užtenka vieno pogulio trukančio 7min (o migdžiau tai gal 45min) stvėriau ledų porciją ir sukapojau. Žinojau, arba apsiverksiu, arba surysiu tuos ledus.

Bet geros žinios, kad pirmą dieną buvo sunkiausia, o dabar lengviau! Kuo daugiau saldumynų valgau, tuo daugiau jų norisi. Užburtas ratas. Tai prievarta save iš jo išmetus iškart didelis teigiamas efektas 🙏

Nežinau, kaip eisis toliau, ypač dėl to psichologinio aspekto. Nežinau, ar turiu pakankamai motyvacijos išbraukti visus gardėsius iš savo raciono. Natūralesnis kelias būtų tai daryti pamažu, keičiant saldumynus sveikesnėmis alternatyvomis (pvz dabar vakarais prieš miegą saujom valgau trešnes). Na bent jau pirmus du aspektus – troškulį ir alkį – tikrai naudinga atpažinti ir įsivardyti, ko gi iš tiesų norisi.