Mano brangus mielas Kamili,

Pasakyk man, ar aš gera mama? Šįsyk ne apie tai, ar vaikštai švariomis sauskelnėmis ir sočiu pilvuku, o apie tai, kokiu žmogumi mokau tave būti. Kokias vertybes noriu tau perduoti, kokį pavyzdį rodyti, kokią pasaulėjautą spinduliuoti?

Ar aš galiu rinktis, ar nuo manęs priklauso, kokį santykį su pasauliu susikursi?

Šiame etape gyvenimą matau kaip vienkartinę galimybę, atrakcionų parko bilietą – norisi mėgautis, ragauti, bandyti, džiaugtis ir švęsti. Be kažkokių rimtesnių tikslų – mokslo, karjeros, turto, garbės, palikimo. Nesijaučiu galinti esmingai pakeisti pasaulį, teturiu trumpą suteiktą laiką įdomiai gyventi. Tik ar tai teisinga? Galbūt aš per daug nerūpestinga… Per daug atlaidi, aplaidi, aš nesuprantu, kodėl tu negali valgyti kukurūzų, kurie nukrito ant žemės. Kodėl negali lakstyti mieste basomis, išmozotomis kelnytėmis, kodėl negali turėti visų pasaulio žaislų ir apskritai visko, ko tik nori. Eikš, prisiglausk, jei tik nori. Eikš, apsikabinkim, tyrinėkim, žaiskim kartu, skaitykim, jei tik nori. Bet kas su tavimi bus, jei tu turėsi vaikystėje viską, ką tik nori? Kur riba – ar tau galima žiūrėti televizorių? Ar galima svečiuose imti svetimus daiktus, ar galima namuose sumaišyti cukrų su druska? Kodėl tau negalima mesti žaislų į tualetą, kodėl negalima skabyti gėlyčių ir pešti Rubiui kailiuko?

Nesuprantu, ko noriu tave išmokyti. Noriu, kad būtum laimingas, sveikas, laisvas berniukas. Nenoriu, kad paveldėtum iš manęs tą nuolatinį lyginimąsi su kitais, troškimą būti geresne ar geriausia, norą būti kažkokiu būdu laimingesne, sveikesne nei kiti. Noriu, kad būtum laisvas nuo visuomenės, būtum savimi…

Gal aš per daug pramogauju. Gyvenime neturėjau ypač sunkių, sudėtingų etapų, nemačiau vargo, skurdo, ligų, karo, net mirties, ir tos dar nemačiau. Tampau tave į vandenlenčių parkus, kavines, fontanėlius, paplūdimius, sodus ir parkus, keliones, visur, kur reikia man arba tavo tėčiui, vėlai guldau miegoti, maitinu pirktinėmis gardžiomis sriubytėmis. Ak, mano mielas Kamili, ar aš gera mama, pasakyk man, prašau? Ko aš turėčiau tave išmokyti, kad išaugtum be vaikystės traumų, be depresijų, be minčių apie savižudybę, be patyčių, be nerimo? Ar užtenka beatodairiškos motiniškos meilės, sūneli? Ir ar gali jos būti per daug?

***

Vasara pasigavo savo gaiviu intensyvumu, daug atostogaujame, poilsiaujame, švenčiame, pramogaujame – rašymas visai nusistūmė į šalį. Be to, ir motinystė tiek nebestebina, atrodo, kad viskas įsivažiavę, didelių pokyčių nevyksta, mamos rolė prisijaukinta, pažinta, ir jau nebeįmanoma įsivaizduoti savęs kažkokios kitokios, ankstesnės, ne-mamos. Gal todėl ir poreikis rašyti aprimęs. Žiūrėsim, kaip bus! Ačiū tiems, kas laukiate įrašų, kas pasigedote ir kas sekate ❤️