„Mano veidas kažkoks dvigubai didesnis ir plokščias“ – galvoju šiandien žiūrėdama į veidrodį. Be didelio veido turiu dar didelius išbrinkusius rankų pirštus, o dešinės rankos pirštų galiukai nuolat truputį aptirpę. Kojomis skųstis negaliu – jos patinusios tik į viršų, į plotį ir į ilgį ne, tad man tinka visi mano batai. Na, ir dar viena padidėjusi kūno vieta – pilvukas. Būkim biedni, bet teisingi – ne pilvukas, o visas milžiniškas pilvas! Labai myliu savo pilvą ir juo didžiuojuosi, priešingai nei tomis dešrelėmis vietoj rankų pirštų. Tiesa, būna momentų, kai pažiūriu į pilvuką ir galvoju „nu jooo, aš tikrai stora“. Kartais rytais atsibudusi, kai dar guliu ant šono, nejaučiu savo didelio pilvo, nejaučiu svorio, ir jei sūnelis būna ramus ir nesispardo, tai akimirkai pasijaučiu tarsi pilvuko nebūtų. Atsimenu, kad anksčiau, pažiūrėjusi žemyn, matydavau savo kojas, atsimenu, kaip liemuo buvo toks sąlyginai lygus. Galėdavau Kasparą apsikabinti. Bet pilvas dabar neatsiejama mano dalis ir skubu tokiais rytais uždėti ant jo ranką, kad įsitikinčiau – taip, jis čia, mano mylimiausias pilvukas savo vietoj.
Maždaug prieš mėnesį, kai iš rankų iškrisdavo koks daiktas, aš burbtelėdavau ar nusikeikdavau. Nes reikdavo jį pasilenkti paimti. Dabar, kai iškrenta daiktas iš rankų (čia beje nuolat būna, nes rankos, kaip jau minėjau, ištinusios ir aptirpusios truputį), aš nesikeikiu, kadangi reikia susikaupti ir nuspręsti, kaip tęsti atliekamą veiksmą be to jau prarasto nukritusio daikto. Arba, jei aplinkybės leidžia, pakeliu daiktą kojų pirštų pagalba. Aišku, kartais vis dėlto tenka pasilenkti, o iškraudama rūbus iš džiovyklės visad prisėdu ant grindų ir lėtai lėtai viską lankstau. Pasilenkiu ir Rubį paglostyti, nors labai abejoju, kad jis įvertina šias mano didžiules pastangas ir atsidavimą.
Savaitgalį norėjau paskaityti knygą, tai visą dieną maliausi po namus ieškodama patogios vietos skaitymui. Prie stalo nepatogu, ant sofos nepatogu, ant lovos ant šono nepatogu. Visur max 10 minučių išbūnu ir ką nors ima skaudėti. Visur nepatogu. Vis pazirzdavau, kaip pasiilgau gulėti ant pilvo arba ant nugaros (tyrimai rodo, kad miegojimas ant nugaros III semestro metu didina ankstyvaus gimdymo tikimybę ir turi kitų komplikacijų, bet aišku truputį pagulėti galiu. Ir gulėdavau, bet paskutiniu metu pasidarė sunkiau kvėpuoti gulint ant nugaros, tai vengiu).
Fiziškai turbūt tiek. Galiu normaliai vaikščioti, vairuoti, gaminti valgyti, +- tvarkytis. Tik pavargstu labai greitai, mėgstu vis prisėsti, prigulti, atsikvėpti. Neturiu daug poreikių – pamiegoti, išgerti vandens, pavalgyti ir pailsėti. Realiai visą dieną ir darau šitus keturis veiksmus vieną po kito 😀
Psichologiškai galvojau bus daug blogiau. Vis tik sunkiausias buvo maždaug 2,5-3,5 mėnesio laikotarpis. Tada buvo ir baisu, ir silpna, ir nervuota buvau, ir tokia tarsi nuolatiniam pms. O vėliau galva išsivalė, hormonų audrų nebebuvo (hehe laukia laukia jos po mėnesiuko, žinau). Vyras lyg neprieštarauja, kad dabar esu sukalbama, švelni, draugiška. Artėjančio gimdymo nebijau, laukiu, kada susipažinsime su sūneliu. Na truputį bijau kaip ten man seksis būti mama, bet čia dar… ateity laukia 🙂
***
Vakar vakare liko pusė nesunaudoto ananaso. Galvoju susipjaustysiu gražiai ir užsišaldysiu, o po to kurią dieną susimalsiu blenderyje. Taip ir padariau – tvarkingai nupjoviau žievę, išpjausčiau vidurį, pasilikau kvepiančius skanius ananaso kubelius, vos laikiausi nesuvalgiusi. Tuomet susidėjau indus į indaplovę, viską susitvarkiau ir, besidžiaugdama atliktu darbu, prisėdau prie virtuvės stalo pailsėti. Prisėdau ir galvoju… „O tai kur tas mano ananasas? Aš nieko į kamerą juk neįdėjau?“ Apsidairau aplink. Nei lentelės, nei peilio, nei ananaso. Nieko nėra. Stalas tvarkingai nuvalytas, viskas vos ne blizga. O šaldymo kameroj irgi ananso nė kvapo. Tada prisiminiau.
Pasirodo ‘pasidėjau’ ananaso gabaliukus į šiukšliadėžę 🙂 🙂 🙂