Viena draugė pradžiugino pasakiusi “aš kažkaip dažniau refreshinu Ievos tinklaraštį nei ji parašo post’ą”. Smagu, kad kažkas skaito.

Bet tuo pačiu, kas man buvo netikėta, rašyti tinklaraštį yra visai kitaip nei rašyti dienoraštį sąsiuvinyje, kurio daugiau niekas neskaito. Aš visad galvojau, kad neturiu ko slėpti. Galvojau, kad esu atvira ir štai galiu laisvai pasakoti apie savo truputį kasdienybės.

Na, tas tiesa, esu atvira… Bet, pasirodo, kai kažkas skaito tavo atvirumą, gali nutikti visokiausių dalykų. Pasirodo, negali rašyti visko, ką galvoji ar kas nutinka. Pasirodo, kad nuliūsti, kai kažkoks artimas žmogus pasako “oi kaaaip faina tu rašai” ir pist nieko NIEKO neskaito. Net neatsiverčia. Pasirodo, kad truputį skauda, kai išgirsti “nu jo jei įdomesnis pavadinimas tai atsidarau”. Blemba, paaiškėjo, reik kurti antraštes su kabliuku. Kaip Delfis: “Perskaitę – nepatikėsite” arba “Ekspertas atskleidė gyvenimo paslaptis”, arba “X pasidalijo jautria žinute – įsitikinkite patys”.

Man buvo keista, kad, nors rašau dėl savęs, pasirodo, slapčia viduj kažko tikiuosi. Kad perskaitys. Kad supras. Kad domėsis. Kad nesupyks. Bet išlietas tekstas man nebepriklauso ir visiškai natūralu, kad kažkam įdomu, kažkam nelabai, kažkas supranta, o kažkas pagalvoja, kad esu neadekvati. Net per nuotolį – jūs už ekrano, aš už ekrano – pasijaučia, jog kiekvienas skaitytojas savaip rezonuoja.

Ir, nors kartais liūdna, bet tuo pačiu ir įdomu. Nebuvau pagalvojusi, kiek iš tiesų daug turi apgalvoti savo gyvenimus viešinantys žmonės. Kad kažko neįžeistų ar nepapasakotų per daug. Kad būtų atviri, bet negruzinantys, neneigiantys, atviri, bet ne per daug. Įdomu, kad autorius negali turėti lūkesčių skaitytojams. Pvz., viena mano mėgstama rašytoja išleido naują knygą ir dabar nuolat teisinasi visiems, kurie neigiamai ją įvertino. Labai neskaniai atrodo. Gi nepatiko tai nepatiko, nesikabinėk. Bet o jei pvz nepatiko tavo mamai? Ar autorius turi teisę dėl to paliūdėti?

Paauglystėje draugavau su mergaite kuri irgi dažnai rašydavo ir mes visad žinojom, kad kai nusiųsim viena kitai savo tekstus, tai kita iškart perskaitys. Šis palaikymas motyvuodavo, suteikdavo pasitikėjimo savimi. Ir abi verkdavom dėl to, kad kažkokios kitos geriausios draugės pažadėdavo paskaityt ir neperskaitydavo. Tada atrodydavo, kad tos draugės netikros, nes joms esi neįdomi. Bet tekstas tai nesu aš… O gal esu?

Paskutiniu metu nemažai rašau. Tęsiu savo istoriją “Basomis”, todėl tinklaraščiui nelabai lieka laiko. Valandą dirbu savo senoje darbovietėje (nuotoliniu, žinoma) ir dar pusvalandį kuriu bei redaguoju senus tekstus. Labai džiaugiuosi, kad tinklaraštis truputį užgrūdina ir leidžia lengva forma pasimatuoti rašytojo batus. Klausiu savęs – ar išdrįsčiau nusiųsti knygos fragmentus į leidyklą? Jau žinot, kad nemoku pralaimėti ir nedalyvauju varžybose tam, kad nebūčiau paskutinė 😀 Su rašymu panašiai, tik jautriau. Čia esi išlindęs iš savo kiauto, nuogas, pažeidžiamas. Klausiu savęs, ar geriau sulaukti atsakymo “ne”, ar nesulaukti nieko, nes net nebandei. Šis tinklaraštis leidžia ieškoti atsakymų, už tai esu jums dėkinga!!!

Ps – įdomu bus pažiūrėti “viewed” skaičius, kaži ar vykusi ta mano antraštė 😂 

Ps2 – leidyklą paminėjau tik šiaip, čia tolima tolima svajonė, nieko rimto.